,,Strength without Insolence,
Courage without Ferocity,
And all the Virtues of Man without his Vices.‘‘
(Lord Byron)
Courage without Ferocity,
And all the Virtues of Man without his Vices.‘‘
(Lord Byron)
Apie niūfaundlendo veislę
Kai svarstėme kokios veislės atstovę pasirinkti, kaip naująją šeimos narę, daugiausiai dėmesio kreipėme į šuns būdą . Jis turėjo būti draugiškas, mylintis vaikus, neagresyvus, tačiau taip pat galintis padėti sunkioje situacijoje. Kadangi dalį šiltojo sezono mielai leidžiame su vandens stichija,šuo mylintis ją ir gelbėjantis žmones – dar nuostabesnis pasirinkimas. Visus šiuos kriterijus atitiko niūfaundlendas – diedelis, meškiną primenantis gražuolis. Šios veislės atstovė dabar tapo nepamainoma mūsų gyvenimo dalimi.
Kviečiu artimiau susipažinti su niūfaundlendo veisle!
Kviečiu artimiau susipažinti su niūfaundlendo veisle!
istorija
Nors nėra ankstyvų rašytinių šaltinių apie šią veislę, pripažįstama, kad niūfaundlendas – viena seniausių šunų veislių. Dėl jo protėvių ir klimės vis dar ginčijamasi, tačiau vyrauja teorija, kad niūfaundlendas atsirado iš skirtingų atskirų veislių kombinacijos: didžiųjų Pirėnų šunų, Baskų spanielių, skirtingų rūšių aviganių, Tibeto mastifų, bei Skandinavų meškinių šunų.
XVII a. prancūzų, ispanų ir portugalų žvejai pasiekė gyvenvietes Niūfaundlendo saloje. Jų šunys susikryžmino su vietiniais. Taip, tikriausiai, atsirado skirtingos kailio spalvos variacijos: vienspalviai, kurie skirstomi į rudus ir juodus, bei su baltomis dėmėmis ir landsyrai, balti, su juodomis dėmėmis.
Nekyla abejonių, kad veislės pavadininmas kilo nuo Niūfaundlendo salos, esančios Kanadoje, vardo. Jį 1775 m. oficialiai suteikė niūfaundlendietis Giorgas Kartvraitas (Goerge Cartwright), gyvenamos salos vardą padovanojęs savo augintiniui – niūfaundlendui.
Nepaisant to, kad vienu metu veislės išlikimui buvo iškilęs rimtas pavojus, ji greitai populiarėjo. Tai nesunku paaiškinti – niūfaundlendą naudodavo kaip puikią darbo jėgą krovinių ir žvejybos tinklų traukimui, jis nuo seno žinomas kaip puiki auklė vaikams!
XVII a. prancūzų, ispanų ir portugalų žvejai pasiekė gyvenvietes Niūfaundlendo saloje. Jų šunys susikryžmino su vietiniais. Taip, tikriausiai, atsirado skirtingos kailio spalvos variacijos: vienspalviai, kurie skirstomi į rudus ir juodus, bei su baltomis dėmėmis ir landsyrai, balti, su juodomis dėmėmis.
Nekyla abejonių, kad veislės pavadininmas kilo nuo Niūfaundlendo salos, esančios Kanadoje, vardo. Jį 1775 m. oficialiai suteikė niūfaundlendietis Giorgas Kartvraitas (Goerge Cartwright), gyvenamos salos vardą padovanojęs savo augintiniui – niūfaundlendui.
Nepaisant to, kad vienu metu veislės išlikimui buvo iškilęs rimtas pavojus, ji greitai populiarėjo. Tai nesunku paaiškinti – niūfaundlendą naudodavo kaip puikią darbo jėgą krovinių ir žvejybos tinklų traukimui, jis nuo seno žinomas kaip puiki auklė vaikams!
Veislės istorijoje buvo ne vienas įvykis, kurio metu niūfaundlendas parodė savo drąsą, net įtakojo pasaulio istoriją. Pavyzdžiui, Napoleono Bonaparto išgelbėjimas.
Šie šunys tapo dailininkų, rašytojų įkvėpimo šaltiniu. Daugelis pažįsta škotų rašytojo ir dramaturgo Džeimso Bėrio knygos ,,Piteris Penas‘‘ heroję – niūfaundlendę, nepamainomąją auklę Naną:)
Niūfaundlendų draugiją rinkosi žymaiusi inteligentai ir poetai, kaip Lordas Baironas, parašęs savo numylėtinei poemą (,,Inscription on the Monument of a Newfoundland Dog‘‘).
Šie šunys tapo dailininkų, rašytojų įkvėpimo šaltiniu. Daugelis pažįsta škotų rašytojo ir dramaturgo Džeimso Bėrio knygos ,,Piteris Penas‘‘ heroję – niūfaundlendę, nepamainomąją auklę Naną:)
Niūfaundlendų draugiją rinkosi žymaiusi inteligentai ir poetai, kaip Lordas Baironas, parašęs savo numylėtinei poemą (,,Inscription on the Monument of a Newfoundland Dog‘‘).
charkteris
Niūfaundlensas mylimas dėl savo išskirtinio darugiškumo, švelnumo ir meilės vaikams. Šie šunys puikiai priima svečius, nepažįstamus žmones, adaptuojasi naujoje aplinkoje, tačiau tikrai pavojingoje situacijoje gali apginti šeimininkus ir pasinaudoti sarginiais instinktais. Niūfaundlendo temperamentas gana ramus, tačiau jam ypač svarbus šeimininkų dėmesys, kompanija. Jis nori jaustis tikru šeimos nariu.
priežiūra
Kaip ir kitų didelių veislių atstovams, jiems svarbi subalansuota mityba, padedanti palaikyti kaulų struktūrą ir nepriaugti viršsvorio.
Kailiui taip pat reikalinga reguliari priežiūra – šukavimas, retkarčiais – maudymas.
Būtinas fizinis krūvis – ilgesni pasivaikščiojimai vėsiu oru, o idealiausia – plaukimas.
Kailiui taip pat reikalinga reguliari priežiūra – šukavimas, retkarčiais – maudymas.
Būtinas fizinis krūvis – ilgesni pasivaikščiojimai vėsiu oru, o idealiausia – plaukimas.
Informacija parengta pagal Joana Kosloff ,,Newfoundlands (A Complete Pet Owner's Manual)''.
Veislės standartas
(FCI standartas Nr. 50 /1996.11.06/)
Kilmės šalis: Kanada
Oficialiai galiojančio standarto paskelbimo data 1996 10 29
Paskirtis: sunkių rogių tampymas, vandens šunys.
FCI klasifikacija:
2 Grupė: Pinčerių ir Šnaucerių tipas - Molosai ir šveicarų kalnų ir galvijų šunys.
2.2. Skyrius: Molosų tipas, kalnų šunys. Be darbinių bandymų.
Trumpa kilmės istorija: veislė atsirado Niūfaundlendo (Newfoundland) saloje iš vietinių dogų ir didelių juodųjų meškų šunų, atsiradusių vikingų laikais po 1100-jų metų. Atvykus europiečiams žvejams ir atvežus įvairių naujų šunų veislių, niūfaundlendai susiformavo ir pasikeitė, bet pagrindinės charakteristikos pasiliko. Prasidėjus 1610 metų kolonizacijai, niūfaundlendo šunys jau turėjo savo morfologiją ir naturalią elgseną, o tai buvo svarbiausia. Šitie bruožai leido jiems atlaikyti rūstų ir ekstremalų klimatą bei jūros nelaimes, traukiant sunkius krovinius iš vandens ir dirbant gelbėtojais.
Bendra išvaizda: niūfaundlendas yra masyvus, su galingu raumeningu kūnu ir gerai koordinuotais judesiais.
Svarbiausios proporcijos: kūno ilgis nuo pečių iki sėdmenų yra didesnis negu aukštis iki keteros. Kūnas yra kompaktiškas. Kalių kūnas gali būti truputį ilgesnis ir netoks masyvus kaip šunų. Atstumas nuo keteros iki krūtinės ląstos apačios yra ne toks didelis kaip atstumas nuo krūtinės ląstos apačios iki žemės.
Elgesys ir temperamentas: niūfaundlendo snukio išraiška atspindi geranoriškumą ir švelnumą. Kilnus, linksmas ir kūrybingas, jis yra žinomas kaip patikimai švelnus ir ramus.
Galva: stambi. Kalės galva tokios pačios struktūros kaip ir patino, bet ji ne tokia masyvi.
Kaukolės dalis:
Kaukolė: plati, su šiek tiek lenktu pakaušiu ir stipriai išsivysčiusiu pakaušio kaulu. Perėjimas iš kaktos į snukį akivaizdus, bet ne per staigus.
Snukio sritis:
Nosis: didelė, gerai pigmentuota, šnervės gerai išsivysčiusios. Spalva: juoda juodų ir baltai juodų šunų, ruda rudų šunų.
Snukis: aiškiai kvadratinis, stiprus ir vidutiniškai trumpas, padengtas trumpais švelniais plaukais, be raukšlių. Burnos kampai yra aiškūs, bet ne perdėtai išryškinti.
Lūpos: nukarusios, minkštos.
Sukandimas: žirklinis arba tiesus.
Akys: palyginti mažos, vidutiniškai giliai įkritusios; jos yra pakankamai toli viena nuo kitos ir su mirkčiojimo plėvele. Spalva: tamsiai ruda juodų ir baltai juodų šunų, šviesesnis atspalvis leistinas rudiems šunims.
Ausys: palyginti mažos, trikampės su apvaliais galiukais, atitrauktos į galvos tolesnę pusę ir beveik prigludusios. Kai suaugusių šunų ausys yra nuleitos į priekį, jos siekia tos pačios pusės akies vidinį kampą.
Kaklas: stiprus, raumeningas, gražiai pereina į pečius, pakankamai ilgas, kad leistų oriai laikyti iškėlus galvą. Kaklas neturi turėti perdėto pagurklio.
Kūnas: kūno struktūra visais atžvilgiais stambi. Žiūrint iš šono, kūnas yra didelis ir stiprus.
Nugaros linija: lygi ir tvirta, šiek tiek besileidžianti link užpakalio.
Užpakalis: platus.
Juosmuo: stiprus ir raumeningas.
Kryžmuo: platus, nuolaidus maždaug 30 laipsnių kampas.
Krūtinė: plati, pilna ir gili.
Pilvas ir apačios linija: beveik lygi ir niekada nevingiuoja.
Galūnės:
Priekinės kojos: priekinės kojos yra tiesios ir lygiagrečios, taip pat kai šuo eina ar lėtai risnoja.
Alkūnės: arti prie krūtinės ląstos.
Čiurnos: nedaug nuožulnios.
Letenos: didelės ir proporcingos kūnui, gražiai apvalios ir tvirtos, su tvirtais ir suglaustais pirštais. Tarp pirštų turi būti plėvės.
Užpakalinės kojos: labiausiai nuo užpakalio priklauso vairavimo jėga traukiant svorius, plaukiant ir keliaujant žeme, todėl užpakalinės dalies stutūra niūfaundlendui yra pati svarbiausia. Dubuo turi būti stiprus, platus ir ilgas.
Šlaunų viršus: platus ir raumeningas.
Kelio sąnariai: geras sulenkimas, bet ne toks, kad atrodytų lyg būtų pritūpęs.
Šlaunų apačia: stipri ir gana ilga.
Kulkšnys: palyginti trumpos, gražiai nuleistos ir atsiskiryrusios, lygiagrečios viena kitai, jos nepasisukusios nei į vidų nei į išorę.
Užpakalinės pėdos: tvirtos ir stiprios. Pridėtinis pirštas su nagu, jei jis yra, turi būti pašalintas.
Uodega: uodega veikia kaip vairas, kai niūfaundlendas plaukia, todėl ji yra stipri ir plati. Šuniui stovint, uodega karo nuleista, galiukas gali būti truputį užriestas; siekia truputį žemiau kulkšnių. Kuomet šuo juda ar susijaudinęs, uodega laikoma tiesiai nugaros aukštyje, nežymiai išlenkta kreive, bet niekada - užriesta virš nugaros ar išlenkta į vidų tarp kojų.
Eisena/judėjimas: niūfaundlendas juda pilnai ištiesdamas priekines kojas ir stipriai remdamasis užpakalinėmis, sudaro galingo, nereikalaujančio pastangų judėjimo įspūdį. Lengvas užpakalio kraipymas natūralus.
Kailis:
Plaukai: niūfaundlendas turi vandens nepraleidžiantį dvigubą kailį. Dengiamieji plaukai yra vidutiniškai ilgi ir tiesūs, be garbanų. Lengvas bangavimas leistinas. Pavilnė yra švelni ir tanki, tankesnė žiemą, vasarą išretėja. Plaukai ant galvos, snukio ir ausų trumpi ir tiesūs. Priekinės ir galinės kojos yra plaukuotos. Uodega yra pilnai uždengta ilgais, tankiais plaukais, bet ne tokios formos kaip vėliava. Tvarkymas ir dailinimas nerekomenduojamas.
Spalva: juoda, baltai juoda arba ruda.
Juoda: juoda yra tradicinė spalva. Kiek įmanoma, spalva turi būti vienoda, bet nežymus atspalvis nuo saulės leidžiamas. Baltos žymės ant krūtinės, letenų ir/ar uodegos galiuko yra leistinos.
Balta-juoda: ši variacija veislėje atsirado istoriškai. Pageidautinas margumo išsidėstymas - juoda galva su balta ryškia linija, nusitęsusia iki snukio, juoda nugara su vienodai išsidėsčiusiomis baltomis dėmėmis ir juodu kryžiumi ir uodegos viršum. Likusi dalis yra balta ir gali būti šiek tiek taškuota.
Ruda: ruda spalva svyruoja nuo šokoladinės iki brondzinės. Baltos žymės ant krūtinės ląstos, letenų ir/ar uodegos galiuko yra leistinos. Baltai juodi šunys ir rudi šunys yra demonstruojami toje pačioje klasėje kaip ir juodi.
Dydis ir ūgis: Vidutinis ūgis ties ketera: Suaugusio šuns 71cm, suaugusios kalės 66 cm. Vidutinis svoris ~68 kg šunims, ~54 kg kalėms. Pageidaujama kuo didžiausio dydžio, bet tuomet šuo nebūtinai bus simetriškas, geros sveikatos, turės pilną jėgą ir taisyklingą eiseną.
Trūkumai: visi nukrypimai nuo ankščiau išvardytų bruožų turėtų būti laikomi trūkumais; ydos rimtumas proporcingas nukrypimo laipsniui.
Bendra išvaizda: išstypusios kojos, netvirtas.
Bendra kaulų struktūra: atrodo nerangus, smulkūs kaulai.
Charakteris: agresyvus, baikštus.
Galva: smulki.
Snukis: labai trumpas ar ilgas.
Atvėpusios lūpos: labai ryškios.
Akys: apvalios, išsprogusios, geltonos, ryškiai matosi akių (mirkčiojimo) plėvės.
Nugara: silpna ir siūbuojanti.
Uodega: trumpa, ilga, užriesta uodega, susuktas galiukas.
Priekis: čiurnos per žemai, išsiklaipę pirštai, pėdos pasuktos į išorę ar į vidų, nėra plėvių tarp pirštų.
Užpakalinės kojos: tiesūs sąnariai, kulkšnys, nelygiagrečios kojos.
Eisena/judėjimas: tipena, krypuoja, velka kojas, per glaustas judėjimas, vingiavimas, priekinių kojų kryžiavimas, pėdos į išorę ar ryškiai į vidų, "jojimo" judesiai.
Plaukai: visiškai išretėjęs kailis. Retas povilnis.
Diskvalifikuojantys trūkumai:
Blogas temperamentas.
Neteisingas sukandimas, pavyzdžiui perkandimas, nesukandimas ar kreivas žandikaulis.
Trumpas ar neišvaizdus kailis.
Išmargintas kitomis spalvomis negu balta juodų ar rudų šunų kailis.
Visos kitos spalvos.
Pastaba: patinai turi turėti dvi akivaizdžiai išsivysčiusias sėklides, pilnai nusileidusias į kapšelį.
Oficialiai galiojančio standarto paskelbimo data 1996 10 29
Paskirtis: sunkių rogių tampymas, vandens šunys.
FCI klasifikacija:
2 Grupė: Pinčerių ir Šnaucerių tipas - Molosai ir šveicarų kalnų ir galvijų šunys.
2.2. Skyrius: Molosų tipas, kalnų šunys. Be darbinių bandymų.
Trumpa kilmės istorija: veislė atsirado Niūfaundlendo (Newfoundland) saloje iš vietinių dogų ir didelių juodųjų meškų šunų, atsiradusių vikingų laikais po 1100-jų metų. Atvykus europiečiams žvejams ir atvežus įvairių naujų šunų veislių, niūfaundlendai susiformavo ir pasikeitė, bet pagrindinės charakteristikos pasiliko. Prasidėjus 1610 metų kolonizacijai, niūfaundlendo šunys jau turėjo savo morfologiją ir naturalią elgseną, o tai buvo svarbiausia. Šitie bruožai leido jiems atlaikyti rūstų ir ekstremalų klimatą bei jūros nelaimes, traukiant sunkius krovinius iš vandens ir dirbant gelbėtojais.
Bendra išvaizda: niūfaundlendas yra masyvus, su galingu raumeningu kūnu ir gerai koordinuotais judesiais.
Svarbiausios proporcijos: kūno ilgis nuo pečių iki sėdmenų yra didesnis negu aukštis iki keteros. Kūnas yra kompaktiškas. Kalių kūnas gali būti truputį ilgesnis ir netoks masyvus kaip šunų. Atstumas nuo keteros iki krūtinės ląstos apačios yra ne toks didelis kaip atstumas nuo krūtinės ląstos apačios iki žemės.
Elgesys ir temperamentas: niūfaundlendo snukio išraiška atspindi geranoriškumą ir švelnumą. Kilnus, linksmas ir kūrybingas, jis yra žinomas kaip patikimai švelnus ir ramus.
Galva: stambi. Kalės galva tokios pačios struktūros kaip ir patino, bet ji ne tokia masyvi.
Kaukolės dalis:
Kaukolė: plati, su šiek tiek lenktu pakaušiu ir stipriai išsivysčiusiu pakaušio kaulu. Perėjimas iš kaktos į snukį akivaizdus, bet ne per staigus.
Snukio sritis:
Nosis: didelė, gerai pigmentuota, šnervės gerai išsivysčiusios. Spalva: juoda juodų ir baltai juodų šunų, ruda rudų šunų.
Snukis: aiškiai kvadratinis, stiprus ir vidutiniškai trumpas, padengtas trumpais švelniais plaukais, be raukšlių. Burnos kampai yra aiškūs, bet ne perdėtai išryškinti.
Lūpos: nukarusios, minkštos.
Sukandimas: žirklinis arba tiesus.
Akys: palyginti mažos, vidutiniškai giliai įkritusios; jos yra pakankamai toli viena nuo kitos ir su mirkčiojimo plėvele. Spalva: tamsiai ruda juodų ir baltai juodų šunų, šviesesnis atspalvis leistinas rudiems šunims.
Ausys: palyginti mažos, trikampės su apvaliais galiukais, atitrauktos į galvos tolesnę pusę ir beveik prigludusios. Kai suaugusių šunų ausys yra nuleitos į priekį, jos siekia tos pačios pusės akies vidinį kampą.
Kaklas: stiprus, raumeningas, gražiai pereina į pečius, pakankamai ilgas, kad leistų oriai laikyti iškėlus galvą. Kaklas neturi turėti perdėto pagurklio.
Kūnas: kūno struktūra visais atžvilgiais stambi. Žiūrint iš šono, kūnas yra didelis ir stiprus.
Nugaros linija: lygi ir tvirta, šiek tiek besileidžianti link užpakalio.
Užpakalis: platus.
Juosmuo: stiprus ir raumeningas.
Kryžmuo: platus, nuolaidus maždaug 30 laipsnių kampas.
Krūtinė: plati, pilna ir gili.
Pilvas ir apačios linija: beveik lygi ir niekada nevingiuoja.
Galūnės:
Priekinės kojos: priekinės kojos yra tiesios ir lygiagrečios, taip pat kai šuo eina ar lėtai risnoja.
Alkūnės: arti prie krūtinės ląstos.
Čiurnos: nedaug nuožulnios.
Letenos: didelės ir proporcingos kūnui, gražiai apvalios ir tvirtos, su tvirtais ir suglaustais pirštais. Tarp pirštų turi būti plėvės.
Užpakalinės kojos: labiausiai nuo užpakalio priklauso vairavimo jėga traukiant svorius, plaukiant ir keliaujant žeme, todėl užpakalinės dalies stutūra niūfaundlendui yra pati svarbiausia. Dubuo turi būti stiprus, platus ir ilgas.
Šlaunų viršus: platus ir raumeningas.
Kelio sąnariai: geras sulenkimas, bet ne toks, kad atrodytų lyg būtų pritūpęs.
Šlaunų apačia: stipri ir gana ilga.
Kulkšnys: palyginti trumpos, gražiai nuleistos ir atsiskiryrusios, lygiagrečios viena kitai, jos nepasisukusios nei į vidų nei į išorę.
Užpakalinės pėdos: tvirtos ir stiprios. Pridėtinis pirštas su nagu, jei jis yra, turi būti pašalintas.
Uodega: uodega veikia kaip vairas, kai niūfaundlendas plaukia, todėl ji yra stipri ir plati. Šuniui stovint, uodega karo nuleista, galiukas gali būti truputį užriestas; siekia truputį žemiau kulkšnių. Kuomet šuo juda ar susijaudinęs, uodega laikoma tiesiai nugaros aukštyje, nežymiai išlenkta kreive, bet niekada - užriesta virš nugaros ar išlenkta į vidų tarp kojų.
Eisena/judėjimas: niūfaundlendas juda pilnai ištiesdamas priekines kojas ir stipriai remdamasis užpakalinėmis, sudaro galingo, nereikalaujančio pastangų judėjimo įspūdį. Lengvas užpakalio kraipymas natūralus.
Kailis:
Plaukai: niūfaundlendas turi vandens nepraleidžiantį dvigubą kailį. Dengiamieji plaukai yra vidutiniškai ilgi ir tiesūs, be garbanų. Lengvas bangavimas leistinas. Pavilnė yra švelni ir tanki, tankesnė žiemą, vasarą išretėja. Plaukai ant galvos, snukio ir ausų trumpi ir tiesūs. Priekinės ir galinės kojos yra plaukuotos. Uodega yra pilnai uždengta ilgais, tankiais plaukais, bet ne tokios formos kaip vėliava. Tvarkymas ir dailinimas nerekomenduojamas.
Spalva: juoda, baltai juoda arba ruda.
Juoda: juoda yra tradicinė spalva. Kiek įmanoma, spalva turi būti vienoda, bet nežymus atspalvis nuo saulės leidžiamas. Baltos žymės ant krūtinės, letenų ir/ar uodegos galiuko yra leistinos.
Balta-juoda: ši variacija veislėje atsirado istoriškai. Pageidautinas margumo išsidėstymas - juoda galva su balta ryškia linija, nusitęsusia iki snukio, juoda nugara su vienodai išsidėsčiusiomis baltomis dėmėmis ir juodu kryžiumi ir uodegos viršum. Likusi dalis yra balta ir gali būti šiek tiek taškuota.
Ruda: ruda spalva svyruoja nuo šokoladinės iki brondzinės. Baltos žymės ant krūtinės ląstos, letenų ir/ar uodegos galiuko yra leistinos. Baltai juodi šunys ir rudi šunys yra demonstruojami toje pačioje klasėje kaip ir juodi.
Dydis ir ūgis: Vidutinis ūgis ties ketera: Suaugusio šuns 71cm, suaugusios kalės 66 cm. Vidutinis svoris ~68 kg šunims, ~54 kg kalėms. Pageidaujama kuo didžiausio dydžio, bet tuomet šuo nebūtinai bus simetriškas, geros sveikatos, turės pilną jėgą ir taisyklingą eiseną.
Trūkumai: visi nukrypimai nuo ankščiau išvardytų bruožų turėtų būti laikomi trūkumais; ydos rimtumas proporcingas nukrypimo laipsniui.
Bendra išvaizda: išstypusios kojos, netvirtas.
Bendra kaulų struktūra: atrodo nerangus, smulkūs kaulai.
Charakteris: agresyvus, baikštus.
Galva: smulki.
Snukis: labai trumpas ar ilgas.
Atvėpusios lūpos: labai ryškios.
Akys: apvalios, išsprogusios, geltonos, ryškiai matosi akių (mirkčiojimo) plėvės.
Nugara: silpna ir siūbuojanti.
Uodega: trumpa, ilga, užriesta uodega, susuktas galiukas.
Priekis: čiurnos per žemai, išsiklaipę pirštai, pėdos pasuktos į išorę ar į vidų, nėra plėvių tarp pirštų.
Užpakalinės kojos: tiesūs sąnariai, kulkšnys, nelygiagrečios kojos.
Eisena/judėjimas: tipena, krypuoja, velka kojas, per glaustas judėjimas, vingiavimas, priekinių kojų kryžiavimas, pėdos į išorę ar ryškiai į vidų, "jojimo" judesiai.
Plaukai: visiškai išretėjęs kailis. Retas povilnis.
Diskvalifikuojantys trūkumai:
Blogas temperamentas.
Neteisingas sukandimas, pavyzdžiui perkandimas, nesukandimas ar kreivas žandikaulis.
Trumpas ar neišvaizdus kailis.
Išmargintas kitomis spalvomis negu balta juodų ar rudų šunų kailis.
Visos kitos spalvos.
Pastaba: patinai turi turėti dvi akivaizdžiai išsivysčiusias sėklides, pilnai nusileidusias į kapšelį.
